Lietuvos kariuomenė 1918-1953 metais

XX a. pasaulį sukrėtė du didžiuliai kariniai konfliktai – Pirmasis pasaulinis karas (1914-1918) ir Antrasis pasaulinis karas (1939-1945). Jų mastas buvo milžiniškas. <...> Valstybės ekonomika ir pilietinė visuomenė buvo pajungta karo mašinai [5, p. 146].

Pirmojo pasaulinio karo metu Vokietijai puolant Rusiją, Lietuvos teritorija buvo užimta vokiečių. Rusijoje prasidėjo suirutė, valdžią užgrobė bolševikai, ir Rusija pasitraukė iš pasaulinio karo. Tuo tarpu Antantės spaudžiama Vokietija buvo priversta kapituliuoti. Istorinės Lietuvos priešininkės susilpnėjo, ir lietuviams atsirado proga sukurti valstybę [3].

1918 m. Lietuvos padėtis buvo tragiška. Tęsėsi vokiečių okupacija, Rusija vis įžūliau teigė, kad Lietuva tarptautinės teisės požiūriu yra Rusijos imperijos dalis. Kūrėsi Lenkijos valstybė, kuri įtikinėjo, kad Lietuva vis dar susijusi su Lenkija unijos ryšiais. 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos tarybos paskelbtas Valstybės Atstatymo Aktas buvo drąsus, būtinas ir savalaikis žingsnis.

Tačiau šio akto teiginius reikėjo apginti. Tam buvo reikalinga kariuomenė [1, p. 8].

Pirmosios mintys kurti lietuvišką kariuomenę kilo Rusijoje Pirmojo pasaulinio karo metu. Rusijos kariuomenėje tuo metu tarnavo tūkstančiai lietuvių. <...> Po 1917 m. vasario revoliucijos sudėtingomis chaoso ir suirutės sąlygomis lietuviai sugebėjo įkurti didelę karių sąjungą, 4 atskirus pėstininkų batalionus, kavalerijos divizioną ir lauko ligoninę. 1917 m. spalio mėnesį bolševikams įvykdžius perversmą ir atėjus į valdžią, lietuvių pradėtas darbas buvo sužlugdytas. Lietuviams atsisakius pereiti į Raudonąją armiją, bolševikai išformavo visus jau sukurtus lietuviškuosius dalinius. Paleisti kariai kaip paprasti karo tremtiniai 1918 m. pradėjo grįžti į Lietuvą. Dauguma jų stojo į besikuriančią Lietuvos kariuomenę [5, p. 147-148].

Su Lietuvos Respublika gimė ir jos kariuomenė. Lietuvos kariuomenės kūrimo konkrečius pasiūlymus Valstybės Tarybai jau 1918 m. balandžio 25 d. buvo pateikęs Kazys Škirpa,