Minėdami Lietuvos Respublikos karinių statutų 100-ąsias metines pristatome parodą, kurios tikslas – surinkti ir paskelbti  1919–1940 metais išleistus
Lietuvos karinius statutus.

Virtuali paroda suteikia galimybę ne tik pamatyti to meto kariuomenės statutus,
bet ir pasklaidžius jų puslapius sužinoti, kokia tvarka buvo tuometinėje kariuomenėje.

Statutas – tai oficialus norminis dokumentas, nustatantis karių kasdieninio elgesio ir veiklos, tarnybos atlikimo, buities, mokymo tvarką ir sąlygas (Enciklopedinis karybos žodynas, 2008).

1919 m. išleisti pirmieji bendro pobūdžio visų pajėgų, kovos veiksmus reglamentuojantys statutai Lietuvos kariuomenei: Laikinasis lauko tarnybos statutas ir Lauko tarnybos statutas. Tuo metu dar tebevyko Nepriklausomybės kovos, todėl šie dokumentai buvo parengti paskubomis, neskiriant statutų normoms reikiamo dėmesio. 1926 m. pasiekta, kad būtų pertvarkyta kariuomenės organizacinė struktūra, pakeisti iki tol galioję statutai. Statutus pradėjo rengti paskirti Karo mokslo valdybos nariai ir atitinkamų sričių specialistai. Tobulėjantis karo mokslas, kintanti kariuomenės mokymo ir kariavimo metodika sudarė sąlygas atsirasti ir visiškai naujų statutų poreikiui. (Kasparaitė - Balaišė, L.(2018). Lietuvos kariuomenės kovos statutai XX a. 3–4 dešimtmetyje. Karo archyvas, 33).

,,Lietuvos kariuomenės kovos statutuose buvo nurodyti principai, kuriais grindžiami efektyvių pajėgų kovos veiksmai: taktinė žvalgyba, visų pajėgų sąveika, veiksmų sparta ir netikėtumas, judri kova, ugnies galia ir manevras, tikslus ugnies valdymas, kovos veiksmų pobūdžio keitimo geba, išgyvenamumo didinimo priemonės, tikslinis vadovavimas ir paskutinis, bet svarbiausias – kovos dvasia. Tai turėjo užtikrinti karinių operacijų sėkmę ir būti nuolat ir nuosekliai taikomi“ (Kasparaitė - Balaišė, L.(2018). Lietuvos kariuomenės kovos statutai XX a. 3–4 dešimtmetyje. Karo archyvas, 231-280).

LCVA. Aukštikalnio nuotrauka