1918 m. pabaigoje artėjant kovoms už nepriklausomybę su besiveržiančiais bolševikais, jau kitų metų pradžioje valstybės sostinė iš Vilniaus buvo perkelta į Kauną. Kaunas tapo kariuomenės kūrimosi lopšiu [5.p.148]. Reikėjo staigaus postūmio, kuris pažadintų tautos jausmą ginti savo tėvų žemę, apginti atkurtos Lietuvos valstybės nepriklausomybę. 1918 m. gruodžio 26 d. pradėjo darbą nauja Lietuvos vyriausybė, o krašto apsaugos ministru paskirtas energingas karininkas Mykolas Velykis [1, p. 9].

Buvo išplatintas atsišaukimas į tautą, pasirašytas Ministro pirmininko Mykolo Sleževičiaus ir krašto apsaugos ministro karininko Mykolo Velykio. <...> Šio dokumento leitmotyvas „Lietuva pavojuje!" priminė lietuviui šventą pareigą ginti savo protėvių žemę. 1919 m. sausio 5 d. prasidėjo kovos už Lietuvos nepriklausomybę [1, p. 9]. Tai buvo sunkūs kovų su bolševikais, bermontininkais ir lenkais metai. Per dvejus metus buvo pasiektos puikios pergalės ties Panevėžiu ir Dauguva, taip pat ties Radviliškiu ir Giedraičiais. Karas nusinešė 1401 kario gyvybę, 2766 buvo sužeisti ir 829 dingę be žinios. Nuo užkrečiamų ligų mirė 237 kareiviai [5, p. 148].