Lietuvos okupacija sunaikino profesionalią,
intelektualią, žmogiškųjų vertybių ir patriotizmo
dvasioje išugdytą Lietuvos kariuomenę. Dalis karių,
išlikusių po sovietinės ir nacistinės okupacijų,
sugebėjo pakilti ginkluotam partizaniniam
pasipriešinimui
[1, p. 14].
Visoje Lietuvoje pradėjo organizuotis pogrindžio
grupės. <...> Antisovietinio Lietuvos pogrindžio
centralizacijai didelės reikšmės turėjo 1940 m. spalio 9
d. Vilniuje įvykęs susikūrusio Lietuvos išlaisvinimo
komiteto ir Kaune susikūrusio pogrindžio vadovybės
susitikimas. Vilniaus komitetui buvo pavesta spręsti
politinius ir karinius klausimus, kadangi buvusios
Lietuvos kariuomenės daliniai ir karininkija buvo
dislokuoti Vilniuje, o Kauno organizacinius. Į Vakarus
1940 m. pasitraukę Lietuvos politiniai veikėjai ir
karininkai taip pat stengėsi organizuoti antisovietinį
sąjūdį. <...> Plk. Kazio Škirpos iniciatyva 1940 m.
lapkričio 17 d. Berlyne buvo įkurtas Lietuvių aktyvistų
frontas (LAF). <...> Lietuvos pogrindžio vadovybė
palankiai sutiko ir pripažino jo vadovavimą visam
antisovietiniam pogrindžiui [1, p. 15].
1941 m. kovo 24 d. Berlyne buvo parengta instrukcija
Lietuvai išlaisvinti nurodymai", kurią ryšininkai
perdavė į Lietuvą. Šioje instrukcijoje buvo nurodytos
gairės, kaip rengti ir vykdyti Lietuvoje, prasidėjus
Vokietijos Sovietų
Sąjungos karui, sukilimą
[1, p. 15]. |
1941 m. birželio 22 d. prasidėjo Vokietijos Sovietų
Sąjungos karas, o birželio 23 d. visuotinis Lietuvos
sukilimas. Sukilėlių būriams daugiausia vadovavo
Lietuvos kariuomenės tikrosios karo tarnybos ir atsargos
karininkai
[1, p. 15].
1941 m. birželio 24 d. pirmame Lietuvos laikinosios
vyriausybės posėdyje buvo atkurtos iki 1940 m. birželio
15 d. egzistavusios valstybės institucijos, tarp jų ir
Vidaus bei Krašto apsaugos ministerijos
[1, p.15].
Gen. ltn.
Povilui Plechavičiui prisiėmus atsakomybę už
Lietuvos vietinės rinktinės kūrimą, buvo manoma, kad ji
taps atsikuriančios Lietuvos kariuomenės, galėsiančios
ginklu priešintis antrajai sovietinei okupacijai,
užuomazga [1, p. 16].
|