Tikėtasi, kad vokiečiai leis atsikurti Lietuvos valstybei, tačiau pastarieji Lietuvą ketino paversti viena iš savo provincijų [3].

Vietinės ir Tėvynės apsaugos rinktinių karininkai, daugelis Lietuvių savisaugos ir statybos batalionų karininkų buvo ta karinių struktūrų grandis, kuri sujungė 1918-1940 metų Lietuvos kariuomenę su 1944-1953 metų ginkluoto Lietuvos pasipriešinimo partizanų daliniais [1, p. 16].

1940-1944 metų pasirengimas ginkluotam pasipriešinimui ir pats pasipriešinimas sovietinės ir nacistinės okupacijos metu išmokė Lietuvos karininkiją veikti pogrindžio sąlygomis, organizuoti pasipriešinimą okupacinėms struktūroms, ieškoti partizaninio karo metodų ir strategijos.

Buvusios Lietuvos kariuomenės tikrosios karo tarnybos bei atsargos karininkai, išlaikę šį išbandymą, sugebėjo sukurti tokias karines struktūras, kurios 1944-1953 metais priešinosi žymiai gausesniam priešui, ginkluotam moderniais ginklais [1, p. 16].

Partizanų strateginis tikslas buvo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas. Apie 30 000 partizanų iki 1945 m. vasaros gynė visą krašto teritoriją. <...> Spontaniška pasipriešinimo kova palaipsniui virto organizuota. Iki 1946 m. visoje Lietuvos teritorijoje jau veikė kariniu principu sutvarkytos apygardos, kurioms vadovavo buvę Lietuvos kariuomenės karininkai. 1948 m. pabaigoje buvo realiai suformuota veiksminga vyriausioji vadovybė, aptarta būsima kovos sąjūdžio struktūra. Visa tai buvo įteisinta 1949 m. vasario 2-22 d. vykusiame visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavime. Per visą rezistencijos laikotarpį nelygioje kovoje žuvo daugiau kaip 23 000 laisvės kovotojų, dešimtys tūkstančių partizanų rėmėjų buvo įkalinta arba ištremta <...>. Paramos iš užsienio nesulaukta. Ginkluotas pasipriešinimas okupantų buvo nuslopintas [5, p. 151].

1918-1953 metai – tai 35-eri iškovojimų ir netekčių metai [1, p. 17].